Sužadinimo, patirties išsiaiškinimo, motyvavimo metodų taikymo pavyzdžiai
Istorijos pasakojimas, skaitymas, filmuotos medžiagos rodymas
Mokymosi veiklos pradžioje papasakota ar paskaityta istorija, filmo fragmento ar kitokios filmuotos medžiagos rodymas gali paskatinti mokinių emocinį ir kognityvinį įsitraukimą. Tokia sužadinimo veikla dažnai būna palanki ir mokinių nuostatoms formuoti. Svarbu, kad pasirinkta medžiaga būtų akivaizdžiai susijusi su numatytu mokymosi turiniu, mokytojo klausimai ar užduotys skatintų mokinius tas sąsajas įžvelgti. Sužadinimo veikla bus dar veiksmingesnė, jei ja bus tinkamai remiamasi visuose mokymosi etapuose.
| Taikymo pavyzdys: lietuvių kalba, 6 klasė |
6 klasėje dvi pamokas mokytoja numato skirti rašymo veiklai – sukurti pasakojimą su aprašymo elementais. Mokytoja siekia, kad mokiniai pradėtų mąstyti apie tai, kad mus supantys daiktai yra be galo įdomūs, svarbu įžvelgti jų ypatingumą, gabėti apibūdinti.
Priemonės
Viljamo Sarojano apysakos „Tėti, tu keistuolis” skyriaus „Lapas“ ištrauka (Karčiauskienė L. Skaitymai. Literatūros vadovėlis 6 klasei, 1 dalis. Vilnius: Gimtasis žodis, 2003, p. 123–124), Juozo Erlicko eilėraštis „Mano stalas“ (Sirtautienė J., Sirtautai V. ir V. V. Lietuvių kalba 6 klasei, 1 dalis. Vilnius: Alma littera, 2005, p. 137).
Eiga
Paaiškinamas pamokos uždavinys: dirbdami bendradarbiaujančiose grupėse mokiniai vaizdžiai aprašys pasirinktą daiktą, sukurs istoriją, kurios veikėjas bus tas daiktas, ir pristatys klasei.
| Lapas (Ištrauka) Kai galų gale išėjome į lauką, sustojome pievelėje ir žiūrėjome į besileidžiančią saulę. Tėtis pasakė: – Jeigu ne menas, mes jau seniai būtume išnykę nuo žemės paviršiaus. Tačiau kas iš tikrųjų yra menas, ir kas iš tikrųjų yra žmogus, ir kas iš tikrųjų yra pasaulis, aš vis tiek nežinau, ir gana. Stebėdamas, kaip saulė leidžiasi į jūrą, tėtis kalbėjo toliau: – Kiekvienuose namuose turėtų būti meno stalelis, ant kurio iš eilės būtų dedami įvairūs daiktai, kad visi namiškiai galėtų tuos padėtus daiktus atidžiai apžiūrėti ir pamatyti. – O ką tu dėtum ant to stalelio? – Lapą. Monetą. Sagą. Akmenį. Laikraščio skiautę. Obuolį. Kiaušinį. Kauliuką. Gėlę. Negyvą vabzdį. Batą. – Visi yra matę šiuos daiktus. – Žinoma. Bet argi į juos kas nors žiūri? O juk tai ir yra menas. Žiūrėti į žinomus daiktus taip, lyg niekas jų iki šiol nebūtų matęs. Į paprastą popieriaus lapą su spausdintu tekstu. Kaklaryšį. Kišeninį peiliuką. Raktą. Šakutę. Puodelį. Butelį. Vazą. Graikišką riešutą. – O į beisbolo kamuoliuką? Jis labai gražus. – Žinoma, gražus. Pasidėtum kokį nors daiktą ant stalo ir žiūrėtum. Kitą rytą nuimtum ir padėtum ką nors kita – bet ką, nes nėra tokio gamtos ar žmogaus kūrinio, į kurį nebūtų verta atidžiai pažvelgti. Saulė jau buvo nusileidusi. Dangus virš vandens žėravo oranžine šviesa. Garbės legiono kalną apgaubė sutemos. Viljamas Sarojanas |
Ko tėvas moko sūnų?
Nuo ko priklauso, ar daiktas – menas?
Ar tau yra tekę atrasti, iš naujo pamatyti seną, įprastą daiktą? Kaip tai nutiko?
Kokį savo daiktą padėtum ant meno stalelio? Kodėl?
Skaitomas ir aptariamas J. Erlicko eilėraštis „Mano stalas”.
Į kokį daiktą pasižiūrėjęs poetas sukūrė kūrinį?
Koks yra stalas? Apibūdinkite stalą remdamiesi tekstu.
Iš kurių teksto žodžių galime sužinoti apie stalo formą?
Iš kokios medžiagos stalas yra padarytas?
Kokia stalo paskirtis?
Parengta remiantis Rūtos Čėsnienės, Vilniaus Senvagės gimnazijos mokytojos metodininkės,
pamokos medžiaga
