Gamtamokslinės kompetencijos ugdymas
Kaip suprantama gamtamokslinė kompetencija?
Gamtamokslinė kompetencija – tai gebėjimas ir nusiteikimas naudotis gamtos pasaulį aiškinančiomis žiniomis ir gamtos tyrimų metodais siekiant atsakyti į iškylančius klausimus, ieškoti įrodymais pagrįstų išvadų bei sprendimų, suprasti žmogaus veiklos sukeltus gamtos pokyčius ir imtis asmeninės atsakomybės už aplinkos išsaugojimą, tausoti savo ir kitų žmonių sveikatą (Bendrosios programos, 2008).
Gamtos mokslų mokymasis vertę turi tik tuomet, kai paskatina mokinius domėtis gamtos mokslais ir technologijomis, kai išmokstama atpažinti gamtamokslines problemas ir dalyvauti jas sprendžiant, kai mokiniui padedama suprasti darniojo vystymosi, sveikos gyvensenos principus ir jais vadovautis atsakingai taikant įgytas žinias ir gebėjimus įvairiose gyvenimo situacijose.
1 pav. Gamtamokslinės kompetencijos sudedamosios dalys
Gamtamokslinė kompetencija – gamtos mokslų mokymosi mokykloje rezultatas
Gamtamokslinė kompetencija, kaip gamtos mokslų mokymosi mokykloje rezultatas, nuo įprasto rezultato – žinių, įgūdžių, gebėjimų – skiriasi tuo, kad mokinys susiformuoja sau ir visuomenei labai svarbias nuostatas: nusiteikimą mokytis; domėjimąsi gamtos mokslų ir technologijų laimėjimais ir kartu kritišką požiūrį į neapgalvotą jų taikymą, besaikio vartojimo sukeliamas problemas; pagarbą gamtai ir jos įvairovei; atsakingą, saugų elgesį; sveiką gyvenseną; aktyvų dalyvavimą įgyvendinant visuomenės darnaus vystymosi idėjas.
Nuostatos ir gebėjimai įgyjami aktyviai mokantis ir veikiant. Todėl būtina, kad mokiniai:
- tyrinėtų gyvąją ir negyvąją gamtą, ieškotų dėsningumų ir ryšių;
- nagrinėtų faktus ir reiškinius;
- atpažintų ir spręstų ekologines, sveikatos, darnaus vystymosi problemas;
- praktiškai išbandytų ir pritaikytų gamtos mokslų žinias ir gebėjimus.
Gamtamokslinio ugdymo, pagrįsto nuostatų, gebėjimų, žinių ir supratimo ugdymu, planavimas
2 paveiksle parodoma, kad mokiniai, mokydamiesi bet kurios gamtos mokslų srities, turi ne tik suprasti, bet ir pritaikyti žinias, spręsti praktines ir mokslines problemas, tinkamai vartoti gamtos mokslų sąvokas, simbolius, kryptingai ieškoti informacijos, pasirinkti tinkamus informacijos perdavimo kitiems būdus. Lentelėje pavaizduota nuostatų, gebėjimų, žinių ir supratimo visuma, kurios aprėptyje mokytojas turėtų planuoti mokymą(si), organizuoti veiklas pamokoje ir kurti vertinimo užduotis.
2 pav. Gamtamokslinės kompetencijos elementai pamokose (pagal Bendrąsias programas ir mokytojų pateiktus pamokų pavyzdžius).
2 paveiksle pateikta pavyzdžių, iš kokių elementų galėtų būti sudaryta gamtamokslinio ugdymo pamoka. Šie pavyzdžiai yra gana fragmentiški, nes kompetencijų ugdymas pasižymi holistiškumu, planuojant konkrečią pamoką tenka apsispręsti, į kuriuos kompetencijų elementus joje kreipsime daugiausiai dėmesio ir ką paliksime kitoms pamokoms, kad galų gale mokinys įgytų žinių, gebėjimų ir nuostatų visumą. Ypač sudėtinga numatyti nuostatų ugdymą vienoje pamokoje, nes tai yra ilgalaikis procesas, jo rezultatus pamatome iš to, kaip mokinys nusiteikęs mokytis, kaip įsitraukia į veiklas, domisi, elgiasi ir pan. Todėl labai svarbu, kad kiekviena pamoka nuosekliai, po truputį vestų į ilgalaikiuose planuose numatytus rezultatus.
Tarptautinis penkiolikmečių gamtamokslinių kompetencijų PISA tyrimas parodė, kad Lietuvos mokiniai gana gerai atpažįsta gamtamokslines problemas ar remdamiesi įrodymais paaiškina gamtos reiškinius, kai jiems pakanka atgaminti arba tiesiogiai pritaikyti žinias įprastose situacijose. Sunkiau sekasi susieti to paties ar kelių dalykų žinias procesams paaiškinti, neįprastose, sudėtingose situacijose pritaikyti gamtos tyrimų metodologiją, analizuoti ir interpretuoti duomenis. Todėl didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas gamtamokslinės kompetencijos aspektui, susijusiam su mokslinio tyrimo technologija, t. y. atkreipiamas išskirtinis dėmesys ne tiek į gamtamokslines žinias, kiek į žinias apie pačius gamtos mokslus, tyrimo bei analizės metodus, gamtamokslinių problemų išskyrimą iš kitų, reiškinių paaiškinimą bei įrodymą.
