Kompetencijų ugdymo praktikaPagrindiniai kompetencijų ugdymo aspektai

Ugdymo individualizavimo samprata

Žmonės yra skirtingi – to įrodinėti nereikia, tačiau į tai būtina atsižvelgti organizuojat ugdymo procesą, siekiant mokymosi tikslų. Kitaip tariant, individualizuotas ugdymas – tai pripažinimas, kad mokiniai yra skirtingi ir skirtingais būdais pasiekia geriausių rezultatų, kad jie mokosi ir patirties įgauna ne tik per pamokas, bet ir namuose, neformalioje veikloje. Be to, individualizavimas padidina mokinių mokymosi motyvaciją, pasitikėjimą ir savigarbą, yra būtina sąlyga kompetencijoms ugdyti. Nereikėtų pamiršti ir to, kad individualizuotas ugdymas yra sėkmingas tik tuomet, kai apima visą mokyklos veiklą.

Individualizuotas ugdymas susideda iš šių komponentų:

• mokinių individualių poreikių ir mokymosi stilių nustatymo;
• ugdymo turinio (dalykų turinio, mokymo, mokymosi ir vertinimo būdų, mokymosi aplinkos ir kt.) pritaikymo individualiems mokinių poreikiams, t. y. diferencijavimo;
• mokyklos darbo organizavimo taip, kad kiekvienas mokinys pasiektų kuo geresnių rezultatų;
• kiekvieno žmogaus vertingumą pripažįstančios mokyklos kultūros kūrimo;
• paramos ir pagalbos;
• į skirtingus mokinių poreikius orientuotos popamokinės veiklos.

Taigi svarbu, kad pamokoje ar kitoje ugdomojoje veikloje būtų:

• tiek mokiniams, tiek mokytojams aiškūs mokymosi uždaviniai,
• nuolat stebima, peržiūrima individuali kiekvieno mokinio pažanga;
• sudaryta galimybė mokiniams pasirinkti ugdymo turinį: temas, užduotis, mokymosi ir vertinimo būdus;
• organizuojamas aktyvus sąmoningas mokymasis;
• vertinama siekiant padėti mokiniui mokytis ir išmokti.

Diferencijavimas – vienas iš būdų individualizuoti ugdymą

Ugdymo diferencijavimas – tai yra ugdymo tikslų, uždavinių, mokymo ir mokymosi turinio, metodų, mokymo(si) priemonių, mokymosi aplinkos, vertinimo pritaikymas mokiniams, atsižvelgiant į jų skirtybes. Jo tikslas – sudaryti sąlygas kiekvienam mokiniui sėkmingiau mokytis (Bendrieji ugdymo planai, 2011). Mokiniai skiriasi turima patirtimi, motyvacija, interesais, siekiais, gebėjimais, mokymosi stiliumi, pasiekimų lygiu ir kt., tai lemia skirtingus mokymosi poreikius. Taip pat diferencijuotas ugdymas kompensuoja brendimo, mokymosi tempo netolygumus, atsirandančius mokinių amžiumi grįstoje vertikalaus skirstymo klasėmis sistemoje. Nors mokiniai yra skirtingi, patyręs mokytojas klasėje gali įžvelgti ir požymių, pagal kuriuos jie gali būti sutelkti į tam tikras grupeles, pavyzdžiui, bendraminčių, pagal pasiekimų lygį ir kt. Vienas iš diferencijavimo būdų yra mokinių skirstymas į grupes tam tikriems tikslams pasiekti (pvz.: pasiekimų skirtumams mažinti, gabumams plėtoti, skirtingoms mokymosi strategijoms įgyvendinti), tam tikroms veikloms atlikti (projektiniai, tiriamieji mokinių darbai, darbo grupės). Kokia gi mokymosi grupėje nauda? Atsakymas paprastas – mokiniai gali:

• palyginti savo ir kitų poreikius, suvokti, kuo jie skiriasi, o kuo panašūs;
• vertinti savo mokymąsi kartu;
• pasirinkti ir plėtoti bendrą grupės mokymosi strategiją;
• mokytis išnaudoti mokymosi grupėje stiprybes, suprasti, kad mokytis kartu smagiau;
• mokytis vienas iš kito;
• mokytis su grupe ir po pamokos.

Mokytojui nederėtų pamiršti, kad mokinių perskirstymas ar priskyrimas grupei turi būti laikinas – tik tam tikro dalyko pamokoms arba tik tam tikroms užduotims atlikti. Dėl pergrupavimo tikslų ir principų turi būti tariamasi su mokinių tėvais (globėjais, rūpintojais), jis neturi daryti žalos mokinio savivertei, tolesnio mokymosi galimybėms bei mokinių santykiams klasėje ir mokykloje.

Ugdymo turinio aktualizavimas

Kad ir būdami skirtingi kaip asmenybės, turėdami savitų mokymosi poreikių ir polinkių, mokiniai noriai mokosi to, kas juos domina ir kas jiems sekasi. O susidomėjimas dalyku, kurio mokomasi, išlieka ilgesnį laiką, jei tema ar ugdomas gebėjimas aktualūs mokiniui.
Taigi šiuolaikiniam, į kompetencijas orientuotam ugdymo turiniui svarbūs ir šie du veiksniai:

• aktualizavimas – tai principas, reikalaujantis mokiniui atskleisti, kuo mokomasis dalykas yra svarbus, reikšmingas tiek visuomenėje, tiek mokiniui asmeniškai;
• kontekstualizavimas – tai principas, reikalaujantis mokomuosius dalykus pateikti mokiniui suprantamame kontekste.

Taigi mokymasis turėtų būti susietas su realiomis problemomis, aktualijomis, tuo, kas svarbu konkretaus amžiaus tarpsnio mokiniams ir kas vyksta už klasės sienų. Mokymasis realiame, patraukliame kontekste aktyvina mąstymą ir didina mokymosi motyvaciją.